Titui 1

₁Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, kad vestų Dievo išrinktuosius į tikėjimą bei maldingumą atitinkančios tiesos pažinimą ₂su amžinojo gyvenimo viltimi – jį tiesakalbis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus, ₃o atėjus nustatytam metui apreiškė savo žodį, man patikėtą skelbti Gelbėtojo Dievo valia, – ₄Titui, tikram savo vaikui bendrame tikėjime: malonė ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Kristaus Jėzaus!

₅Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų: ₆jei kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs, turįs tikinčius vaikus, kurie nekaltinami blogu elgesiu ar neklusnumu. ₇Juk vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, ₈bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs, ₉tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas.

₁₀Mat daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų. ₁₁Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno. ₁₂Vienas jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: „Kretiečiai visuomet melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“.

₁₃Teisingai paliudyta! Todėl bark juos griežtai, kad laikytųsi sveiko tikėjimo, ₁₄nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir tiesos nepaisančių žmonių priesakus. ₁₅Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net jų protas bei sąžinė suteršti. ₁₆Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina; jie pasibjaurėtini, maištingi, netikę jokiam geram darbui.